Onutė Čeponaitė

Vaikų darželio auklėtojos darbą pradėjau ką tik baigus pradinę mokyklą. Pirmas mano darbas su vaikučiais buvo Agurkių kaimo darželyje nuo 1952 m. rugsėjo 1dienos iki 1956 m. sausio 31 dienos.

Vėliau nuo 1956 m. kovo 1 dienos iki 1960 m. sausio 4 dienos dirbau Punsko vaikų darželyje. Iš Punsko perėjau dirbti į kolurio vaikų darželį Paliūnuose, paskui į  Giže prie Olecko, vėliau į Kovale Oleckie ir čia išėjau į pensją. Vaikų darželyje kaipo auklėtoja išdirbau 39 metus.

Virėja: Genutė Mikalauskaitė

Darželį lankė: iš Ožkinių Paradų vaikai

Anuškevičių Zdzislovas, Genutė, Gražina

Jonukas ir Marytė Vainai

Škarnulytė Gražina

Magdalena Podolska

Szałaszewicz Zbigniew, Leszek

Šliaužytės Jūratė ir Gražina

Eugenija Mulerčikienė

    Po 10 darbo mokykloje metų man teko dirbti vaikų darželyje. Darbas čia kitoks negu mokykloje. Punsko darželis tuomet priklausė Seinų švietimo skyriui. Vizitatorė skyrė mane trims savaitėms į Seinų ir Suvalkų darželius, kad susipažinčiau, kaip dirbama su mažyliais.

Pradžioje Punsko darželyje dirbom keturios: vedėja N. Vaznelienė, virėja G. Mikalauskaitė, tiekėja O. Jonušonienė ir aš – mokytoja. Patalpos buvo nuomojamos J. Balkaus name. Tada buvusi viena įvairaus amžiaus vaikų grupė.

Mokyklos direktorius Jonas Staskevičius skyrė darželiui senas mokyklos patalpas. Ilgai nelaukę ėmėmės rimto darbo. Reikėjo įrengti žaidimų sales, išvietes mažyliams bei virtuvę. Į pagalbą atėjo daug gerų žmonių, kurie popietėmis dirbo visuomeniškai. Prisimenu, Jonas Berneckas sutvarkė visas krosnis. Kiti tėvai taisė duris, langus. Užteko darbo ir mokyklos vairuotojams Antanui Staskevičiui bei Jonui Uzdilai, kurie esant reikalui talkino. Tuo metu sunku buvo gauti darželiui baldų. Direktorius J. Staskevičius atidavė iš savo kabineto dar gerų baldų komplektą. Mokytojos sustatė juos paskirose salėse. Daug padėjo tuo metu dirbusi buhaltere Danutė Balytienė. Ji negailėjo pinigų langinėms, užuolaidoms, kilimams, naujiems žaislams. Nemažai kainavo virtuvės įrengimas. Tuo pačiu laiku įrengėme taip pat žaidimų aikštelę.

Man bestudijuojant ikimokyklinę pedagogiką Olštine, teko bendrauti su specialistais. Įgytos žinios labai pravertė darbe.

Nuo 1978 m. darželis pradėjo dirbti naujose patalpose. Tais metais buvo dvi grupės: mažylių ir vyresniųjų. Laikui bėgant vaikų, tuo pačiu ir grupių, skaičius didėjo.

1982-83 m. darželyje buvo 4 grupės: 6-mečių lietuviška grupė, 6-mečių lenkiška grupė, 3-5 metų vaikų lietuviška grupė, 3-5 metų lenkiška grupė. Kadangi mažylių grupėse buvo per 15 vaikučių - įdarbinta auklytė. Vėliau visos mokytojos turėjo auklytes. Lietuviškoms grupėms trūko lietuviškų dainelių ir eilėraščių. Būdama lietuvių kalbos kursuose Vilniuje pasirūpinau knygelėmis su dainomis ir eilėraščiais. Tada į pagalbą atėjo direktorius K. Sidaris. Jis į magnetofono juostą įrašė dainelių visiems metų laikams bei šventėms – Motinos dienai, naujametinei eglutei, Močiutės dienai, mokslo metų pabaigai.

Tuomet mokytojos įdėjo daug darbo ir širdies, pačios ruošdamos mokymo priemones, žaidimų kampelius salėse bei tėvų kampelį fojė. Kvalifikuotų mokytojų būryje buvo: J. Šimčikaitė-Račiuvienė, O. Virbylienė, E. Jurkūnienė, T. Vyšniauskaitė, A. Kaleinykaitė, B. Čėplienė,     N. Dambrauskienė.

Virtuvėje moterų taip pat padaugėjo. Įdarbintos kvalifikuotos virėjos O. Dzemionienė ir T. Matulevičienė. Tai tikrai sąžiningos darbuotojos.

Vasarą gera buvo dirbti, bet kai ateidavo žiema, buvę nemažai vargo. Taikėsi, kad užšaldavo vanduo klozetuose, virtuvėje. Vargo moterys, kurios du kartus per parą kūreno krosnis. Kūrendavo 4 val. ryto bei 19 val. vakaro, kad mažyliams būtų nors kiek šilumos. Šį kuklų, bet labai sunkų darbą dirbo P. Tumelienė, E. Kliučinskienė, A. Kliukinskienė, A. Jaskevičienė, V. Berneckienė, T. Matulevičienė. Tikrai nelengva buvo prinešti kibirais anglies iš rūsio prie kiekvienos krosnies. Šilumos problemą išspręsti padėjo tuometinis švietimo inspektorius G. Kraužlys bei viršaitis R. Vitkauskas. 1990 09 22 d. baigtas įvesti centrinis šildymas.

Vėliau atsirado darželyje naujas etatas – konservatoriaus. Juo dirbo J. Berneckas. Jo pastangomis apšildytas aukštas. Juozas prižiūrėjo darbus rengiant centrinį šildymą, padėjo mokytojoms įsirengti sales bei dirbo daug kitų darbų.

Dabar vaikučiai jau turėjo geras sąlygas. Svarbiausia – buvo šilta, šviesu, daug erdvės viduje ir lauke. Juos globojo kvalifikuoti darbuotojai. Vizitacijų metu darželio darbas visada buvo įvertinamas gerai. Su malonumu prisimenu darželį vizitavusias I. Čėplienę, L. Lenkowską, L. Dziurdzikowską ir kt. Man teko dirbti taip pat su J. Gasparavičiene, A. Staskevičiene, A. Valinčiūte, J. Gołąbek, O. Kupčinskaite, T. Vaicekauskiene.

Atminty išlikusios kelios gražiausios darbo darželyje metų akimirkos. „Darželio vaikučiai – tai gražiausias Punsko žiedas“, – sakydavo sutikęs mus besivaikščiojant Jonas Gasparavičius. Su malonumu prisimenu vaikučius, kurie atbėgdavo pas mane į kabinetą, atsisėsdavo ant kelių ir sakydavo: „Ponia, aš jus myliu“. 1981 m. Moters dienos proga mane apdovanojo LVKD būrelis. 1988 m. už pedagoginio darbo 20-metį buvau apdovanota medaliu. 1992 m. už darbą darželyje nuoširdžius padėkos žodžius man skyrė Sitarskių šeima.

Darželyje dirbau 22 metus, iš jų 20 metų ėjau direktorės pareigas. Daug teko išgyventi, tačiau labiausiai prisimenu šviesias akimirkas. Esu labai patenkinta, kad darželis išsilaikė iki šiol ir toliau gerai dirba.

Natalija Dambrauskienė

    Esu pensininkė. Punsko savivaldybės vaikų darželyje dirbau nuo 1980 metų iki išėjimo į pensiją. Mokiau ir globojau lenkiškos grupės šešiamečius. Šiems vaikams skyriau beveik visą darbo darželyje laiką. Rytais ir popietėmis teko dirbti ir jungtoje grupėje.

Elena Jurkūnienė

    Punsko savivaldybės vaikų darželyje dirbau mokytoja 27 metus. Buvo visko, kaip ir kiek- viename darbe. Bet kas gera – prisiminkime, kas bloga – lai išblės. Nerašysiu kronikos, ji gal jau parašyta, bet keletą akimirkų, kurios išliko atmintyje, verta pateikti.

Daugiausia džiaugsmo man ir vaikučiams suteikė šventės: kalendorinės ir proginės. O tokių švenčių darželyje buvo nemažai: mokslo metų pradžia ir pabaiga, naujametinė eglutė, Senelių diena, pavasario sutikimas, Vasario 16-oji, karnavalas. Švenčių metu bendraujama su tėveliais, draugais iš mokyklos. Kas svarbiausia – čia matoma vaikų meninė veikla. Jie veržiasi dainuoti, deklamuoti, vaidinti, šokti. Kiekviename renginyje ir aš aktyviai dalyvavau.

Prisimenu kaukių balių (karnavalą). Dauguma tėvelių vaikams paruošdavo drabužėlius persirengti. Kas užmiršdavo atsinešti, tai aš vis ką nors duodavau (turėjau anksčiau paruošusi).

Kartą mamytė berniuką aprengė mergaite. Tas berniukas buvo labai judrus, nenusėdėdavo vietoje. Aš dairausi, kur jis, kad nematyti bėgiojant. O jis sėdi ir nė nekrustelėja. Klausiu: „Kas atsitiko?“ O jis atsako: „Nenoriu būt mergaitė“. Ir taip prasėdėjo – nei šoko, nei žaidė.

Vienais metais aš persirengiau ponia. Užsidėjau peruką, akinius, ant dantų blizgantį saldainio popierėlį ir vaikštau. Vaikai žiūri, nieks neprieina. Pagaliau viena mergaitė sako: „Iš kur jūs atvažiavot? Gal matėt mūsų mokytoją? Ji dingo“. Matau, kad vaikai kuždasi, darosi vis smalsesni, kažką įtaria. Staiga pribėga mano 3-metė dukra ir klausia: „Mama, čia tu? Sakyk, ar čia tu?“ Ir viskas išsidavė.

Kiek džiaugsmo teikia Senelių šventė! Kaip gražiai bendrauja anūkai su seneliais, nori parodyti savo darbelius, pasidžiaugti. Matome vaiko pagarbą seneliams, užuojautą, jautrumą, kartais iki džiaugsmo ašarų. Kaip malonu būdavo žiūrėti į anūkus ir senelius, kartu susėdusius prie vaišių stalo. Ir daina ne kartą nuskambėdavo. Liaudies dainos tai pirmapradis pagrindas. Tai vaikas įsisavina nuo pat ankstyvosios vaikystės, tai pasidaro jo nuosavybė. Jis dainuoja kartu.

Senelių šventės laukia ne tik vaikučiai, bet ir seneliai. Tai jiems gera proga susitikti su anūkais, nes kartais gyvena toli vieni nuo kitų, bei pabendrauti su bendraamžiais ir pažįstamais.

Labai dažnai, bemaž kasdien, su vaikais eidavom pasivaikščioti. Ne šiaip sau, o visada turėjome tikslą. Nuostabus gamtos pasaulis sutinka vaiką gausybe garsų ir kvapų, tūkstančiais mįslių ir paslapčių, verčia stebėti, įsiklausyti, įsižiūrėti, susimąstyti. Tai tiesioginis bendravimas su gamta. Einame, stebime, begalės klausimų... Berniukas pamato už tvoros vištas. „Mokytoja, o kam gaidys reikalingas?“ Na, gražiai gieda, žadina rytą, vištas saugo. Čia berniukas neatsikvėpdamas išdrožia: „O žinot, mokytoja, kai višta būna negera, tai gaidys atsigula ant jos ir muša sparnais“. Daug vaikai pastebi ir savaip supranta.

Per šiuos 27 metus nenusibodo dirbti su vaikais. Ikimokyklinio amžiaus vaikučiai yra paslaugūs, meilūs, smalsūs. Būna ir taip, kad vyresnieji nepritaria vaiko smalsumui, ir mažas nesupranta, kodėl nepatenkinti jo elgesiu – juk jis pasakė tiesą. Tarkim, kad kuprotas žmogus negražus ir jam nepatinka. Reikia paaiškinti, kad teisingumo ir nuoširdumo negalima reikšti tiesiogiai, kad svarbiausia nesuteikti skausmo kitam žmogui.

Jau 5 metai esu pensininkė. Kadangi buvo palankios sąlygos, tai išėjau, užleidau vietą jaunoms mokytojoms. Su savo auklėtiniais tenka bendrauti, prisiminti darželio laikus. Teko mokyti ir auklėtinių vaikus. Labai įdomu buvo stebėti, matyti panašumus ir skirtumus.

Stebint kelias kartas, matyti, jog daug kas pasikeitė. Dauguma žmonių mano, kad laimė yra visų troškimų išsipildymas. Deja, vadovaujamės principu „turėti“, o ne „gyventi“. Tai tipiška klaidinga nuomonė, kai priežastis ir pasekmė susikeičia vietomis. Žmonės beviltiškai vejasi pinigus, materialinius turtus, nemato, kas iš tikrųjų brangu. Iš kur tiek daug blogio? Žmogus praranda vertybes.

Stebėdami ikimokyklinuko elgesį, žaidimus, galime daug ką pasakyti apie šeimą, kurioje jis auga. Jeigu šeimos nariai paslaugūs, jautrūs, jeigu jie plačių visuomeninių interesų, šeima veiks vaiką teigiamai. Vaiko pagarba žmonėms neatsiranda savaime. Neverta viltis, kad mažas vaikas iš prigimties linkęs daryti gera ir būti jautrus. Taip, jam bendravimas – įgimtas dalykas, jis negali apsieiti be kitų žmonių, bet santykiai, kuriuos vaikas užmezga su suaugusiaisiais, su vaikais, gali turėti įvairiausių atspalvių. Ir čia šeima turi didelę įtaką. O ką matome dabar? Tėvai vaikui skiria vis mažiau laiko, auklėja televizija, kompiuteris. Ir štai užauga žmogus: geras – blogas, laimingas – nelaimingas. Susimąstykime, kodėl taip yra, kokios to priežastys.

Aldona Kaleinykaitė Gadliauskienė

Darželyje dirbu nuo 1988 metų. Darbas su vaikais labai man patinka. Pati nuo ankstyvos jaunystės lankiau darželį. Mane mama užrašė, kai aš turėjau vos 3 metus. Iki šiol mielai prisimenu tas akimirkas, kaip smagiai žaisdavau su draugais. Mano atmintyje neišblėso ir pirmos mano mokytojos Julijos Bansevičiūtės nuoširdi šypsena, gerumas, bei švelnūs žodžiai. Tada darželis buvo Mickevičiaus gatvėje /buvusios Žydų Sinagogos priestate/. Kukliose patalpose visi vaikai žaisdavo ir mokėsi tik viename kambaryje. Nebuvo skirstomi nei pagal amžių nei pagal tautybę, todėl visi laisvai žaisdami bendravom abiem kalbom. Užsiėmimai taip pat buvo vedami lenkiškai ir lietuviškai.

Vėliau mano auklėtoja tapo E. Mulerčikienė. Tada darželį perkėlė į Kovo 11- osios (tuo metu Łączna) gatvę, į privatų namą. Salygos ten buvo žymiai geresnės. Kai mažyliai ėjo gult, tai šešiamečiai tuo metu galėjo mokytis kitoje patalpoje. Prisiminimai iš darželio laikų tai tik malonųs įspūdžiai, smagiai ir linksmai praleistas laikas.

Iki šiol mano gyvenimas ir toliau susietas su vaikų darželiu. Baigus mokslus pradėjau dirbti Punsko savivaldybės vaikų darželyje, kuriam vadovavo direktorė, mano buvusi auklėtoja E. Mulerčikienė. Savo pasirinktos profesijos nesigailiu. Darbas su vaikais suteikia man malonumą, pasitenkinimą nors nėra lengvas. Šiame darbe nėra jokios monotonijos, nes kiekviena diena yra kitokia. Vaikai darželinio amžiaus yra malonūs, nuostabūs ir labai atviri. Šioje profesijoje svarbiausia yra mylėti vaikus tokius, kokie jie yra. Būdama darželinukė jaučiausi saugi ir mylima, tad stengiuosi suprasyi savo auklėtinių poreikius, sudaryti jiems kuo geriausisa salygas mokslui, žaidimui ir bendram ugdymui.

Sesės Gražina Šliaužytė Bliūdžiuvienė ir Jūratė Šliaužytė - Kardauskienė  

O buvo tai maždaug 1957 – 1959 metais. Tiksliai nebeprisimenu kiek laiko lankiau darželį, o ir paklaust pas ką jau nebeturiu. Mano prisiminimai iš darželio laikų labai blankūs, padriki ir netikslūs.

Žinau, kad tada darželis buvo kur Sinagoga ir prie jos priestatas (žemas namas, kuriame prieš II – rą pasaulinį karą tenai buvo Žydų škala. (Taip man pasakojo mama). Tada tas pastatas nebuvo taip žemai lyginant su keliu. Kelias buvo daug žemiau, be šaligatvių, duobėtas, o kai palydavo tai purvo būdavo iki kelių. Prisimenu kai įeidavau į pirmą prieangį, tai paskum turėdavau į darželio koridorių nulipti keliais laiptais. Koridorius – rūbinė buvo ilgas ir siauras. Jau tenai mus pasitikdavo darželio virėja ir valytoja (o man atrodydavo, kad darželio motoras ir siela) Ponia Genutė Mikalauskaitė. Jos balsas buvo skardus, galingas, kietas. Tai tik išorė, viduje jinai buvo visai kitokia. Labai mus globojo, rūpinosi. Pasitikusi padėdavo nusirengti ir išsiskirti su tėvais. Jos žodžiai ir prisiglaudimai padrąsindavo, teigiamiai nuteikdavo ir pasilikimas darželyje nebuvo toks baisus.

Toliau eidavome į žaidimo salę. Neprisimenu kiek vaikų darželį lankė, atrodo,kad nedaug. Buvo viena grupė, o joje įvairaus amžiaus vaikai. Atmintyje išliko vienas, kitas vaikas lenkų tautybės (gal todėl kad pati dar gerai nemokėjau lenkiškai – iš streso kad reikėjo taip kalbėti). Tame kambaryje mes žaidėme ir miegojome. Lyginant su šių dienų darželiu ir žaislų buvo kur kas mažiau. Aišku, man atrodė kad labai labai daug, kadangi namuose jų visai mažai turėjome. Mane auklėjo ponia Onutė Čaponytė. Prisimenu, susodindavo ant grindų ratu,o pati viduryje atsisėsdavo ant kėdės ir skaitydavo pasakas. Arba žaizdavome įvairius ratelius, šokdavome ir dainuodavome. Man pasiliko toks įspūdis ir prisiminimas, kad daugumoje viskas vyko lenkų kalba.

Na ir poilsio laikas. Atnešdavo tokias sudedamas loveles ir reikėjo būtinai „miegoti“, o jei ne tai nors tyliai užsimerkus gulėti. Labai man nepatikdavo ta dalis dienos darželyje.

Valgyti ponia Genutė kviesdavo į valgyklą, kur išėję iš žaidimų salės turėjome keliais laipteliais kilti į viršų. Labai buvo niūrus kambarys, bet ponios Genės gyvybingumas ir jumoras jį prašviesindavo. Ir buvo dar nedidelė žaidimų aikštelė, tiksliau kiemukas. Prisimenu smėlį ir supynes, kur reikėdavo laukti norint pasisupti. Ir labiau išdykę vaikai tuojaus nuvydavo.

Tai toks prisiminimuose išlikęs mano darželis.

Viktoras Vaina

Darželį pradėjau lankyti apie 1962 - 63 metus. Tuo metu mūsų šeima gyveno buvusios senosios Sinagogos pastate, tame pačiame, kur žemutiniame aukšte buvo įrengtas vaikų darželis, tad užteko man tik nulipti žemyn iš mūsų buto.

Pasitikdavo mane darželio virėja p. Genutė Michalauskaitė, kuri visada vaikus stipriai apkabindavo ir pabučiuodavo. Butent p. Mikalauskaitę prisimenu kaip darželio „gerą dvasią“. Vaikai ją labai mėgo ir pasitikėdavo ja. Neprisimenu net kas buvo mūs auklėtoja, ryškiausi mano prisiminimau susiję su ja.

Darželis buvo nedidelis, visi vaikai, o buvo jų apie 11, tilpo vienoje patalpoje. Salėje buvo koklinė krosnis, dažnai jautėsi smalkių kvapas, tad reikėdavo patalpą nuolat vėdinti ir mums būdavo šalta.

Maistas buvo skanus, ypač man patikdavo pyragai, kuriuos gaudavom bemaž kasdien. Prisimenu kad kepdavo mielinį su „krušonke“, su varške ar obuoliais.

Atmintyje išliko taip pat labai skanus pienas milteliuose, mes vaikai stengdavomės įsmukti į virtuvę ir nors kiek jo palaižyti.

Vaikų grupė buvo mišri, užsiėmimai buvo vedami ir lenkų ir lietuvių kalbomis. Prisimenu, kad kartais klausydavom lenkiškų radijo laidų. Dainavom ir šokom „Krakowiaczek“, turėjom net šiek tiek lenkiškų tautinių rūbų. Šokiui turėjom medinius arkliukus ant koto.

 Žaislų tais laikais buvo nedaug, dauguma mediniai, prisimenu taip pat metalines mašinėles ir sumkvežimius, mergaitės žaisdavo skudurinėmis lėlėmis.

Darželyje buvo renkami budėtojai, kurie nešiodavo popierines kepures su užrašu „dyżurny” ir vilkėdavo chalatus. Privaloma visiems vaikams buvo miego valandėlė, tada mokytoja išstatydavo salėje nedideles loveles.

Būdavo, kad visus darželinukus auklėtoja vesdavo skiepytis pas gydytoją, mes to bijodavom ir verkdavom.

Tokie mano vaikystės apie darželį praėjus bemaž 50 metų.

Zita Vaznelytė - Venslauskienė

Pasikalbėjimas prie puodelio kavos.

Kalba dukra Zita (Punsko vaikų darželio lankytoja) su mama Natale (1971 – 76m. Punsko vaikų darželio vedėja)

- (Z) Savo pirmą dieną darželyje „gerai“  atsimenu. Stovėjom lyg tvora trijiese: jaunesnė sesuo 4 metų, brolis 2,5 metų ir aš 5 susikibę už rankų. Ir taip vienybėj būtum gal ištvėrę visą dieną, jei ne žemaūgis linksmas berniukas. Jis priėjęs apšvietė: „mes giminės“ ir pakvietė mus pažaisti.

- (N) 1970 m. su vaikais persikėliau gyventi į Punską, o vyras dar metams pasiliko Krasnave. Man teko mokytojaut ir vadovaut Šlynakiemio mokyklai.Tuo metu darželis dirbo nuo 8.00 iki 15.00 val. Tik dėka geros valios, darželį atrakindavo ankščiau ir jau 7.30 jus ten palikdavau. Savo darbą baigdavau 15.00, todėl 15.30 rasdavau jus vienus drausmingai manęs belaukiančius.

- (Z) Atsimenu pasakiškai mažas darželio patalpas prie Mickevičiaus gatvės. Pro mažutėlius jo langelius smalsiai stebėjom miestelio gyvenimą ir žmonių kojas.

- (N) Darželio patalpos buvo įkurtos Žydų sinagogoj. Siaurame koridoriuje buvo įrengta rūbinė, mažoje salėje visi žaidė, mokėsi, o kai mažiausi eidavo apypietės, valgykla tapdavo darbo vieta vyresniems. Virtuvėj karaliavo Genutė Mikalauskaitė.

- (Z) Atsimenu, labiausiai laukėm pavakarų. Mūsų puiki virėja mokėjo iškepti nuostabiausį pasaulyje pyragą su uogiene, ant kurios buvo užkepti tešlos trupiniai. Mokytoja negalėjo atsistebėti, kodėl kildavo tiek daug nesusipratimų dalinant pyragą. Tik vaikų akys įžvelgdavo didesnius ir mažesnius, storesnius ir plonesnius jų gabaliukus.

Skani buvo ir gelsva manų košė su mėlynių sultim. Ak, kaip įsijungdavo vaikiška vaizduotė valgant ją! Sumaišus šaukštu košę pamatydavom gėlių raštus, raganas ir slibinus devingalvius (dabar gal sakytum dinozaurus).

Būdavo „nesueipratimų“ ir per pietus. Virėja mat paskubomis pilstydama kompotą, kartais neįmesdavo į stiklinę slyvos, užtat kitoj būdavo jų net trys! Mes, vaikai iki trijų puikiai susiskaičiuodavom ir tuoj pat griebdavom šaukštą, kad ištaisyti nelygybę.

- (N) Genutę Mikalauskaitę teko arčiau pažinti pakeitus darbą. Kai darželio mokytoja, Julė Bansevičiūtė ištekėjo, atsisakė darbo ir išėjo gyventi į Seinus. Tada man pasitaikė proga ateiti dirbti į Punską. Tapau Punsko vaikų darželio mokytoja ir vedėja.

- (Z) Kaip Jums dirbosi darželyje?

- (N) Iš pažiūros turėjo būti lengviau. Dabar vedžiau savo vaikus ir kartu pati ėjau į darbą. Tačiau buvo ir kita medalio pusė. Darželį lankė apie 20 vaikų. Jų amžius buvo labai skirtingas - nuo 3 iki 6 metų. Šia grupe per 8 valandas rūpinosi vienas žmogus. Negalima buvo nuleist auklėtinių nuo akių, o reikėdavo mažiausi suguldyt apypietės miegui ir tuo pačiu metu pasirūpinti vyresniųjų grupe. Darželio mokymo programa buvo tuomet lenkiška, o vaikai iš lietuviškų, lenkiškų ir mišrių šeimų. Neretai tekdavo visiems jums aiškintis...

Buvo skurdžios materijalinės sąlygos, nedaug žaislų, mažai mokslo priemonių. Tai jų stokodavo labiausiai. Tekdavo namuose vakarais suošti vaikams darbo lapus, eglutės šventei kepuraites ar salės dekoracijas.

Darželio darbą paįvairindavo ir pagelbėdavo radijas. Du karts savaitėje būdavo pusvalandinės laidos skirtos darželinio amžiaus vaikams.

- (Z) O vis dėl to mums vaikams buvo labai smagu. Atsimenu, po stalu iš rankšluosčių pasistatydavom namą, įsikurdavom „virtuvę“, kepėm ir virėm. Kartais kuriam laikui dingdavom mažoj patalpoj, kurioje buvo keli balti naktipuodžai...

- (N) Daržely nebuvo įvesto vandens. Toaletas buvo įrengtas nuošalisi. Jame buvo kibiras ir keli naktipuodžiai. Dažniausiai jie buvo užtūpti ilgesniam laikui, nes nuošali vieta puikiai tiko vaikiškiems pasikalbėjimams.

Tuomet dar nebuvo sauskelnių. Neretai taikėsi, kad užsimiršęs vaikas pričiuruodavo, bet visuomet būdavo kelerios atsarginės kelnės.

- (Z) Mano atminty pasiliko labai spalvinga ponios Genės asmenybė. Kai ji praverdavo duris visi žinojom, kad tuoj pat įvyks kažkas nepaprasto. Ji tuoj pat išbučiuodavo kurį nors mažylį ir ieškojo savanorių aplupt kiaušinius iš lukštų, ar norinčių pririnkti bulvių pietums rūsy, kuris buvo paslėptas po koridoriaus grindim. Norinčių visuomet būdavo labai daug.

Kartais nudirbus savo darbus, virėja ateidavo mus pažaidinti. Ji guldavo ant grindų ir apsimesdavo negyva. Vaikų džiaugsmui ir fantazijai nebuvo ribų!

- (N) Genutę menu kaip nepaprasto darbštumo ir geraširdiškumo žmogų. Ji anksti rytą prikūrendavo daržely krosnis, apsipirkus suruošdavo pusryčius, pietus ir pavakarus, apsitvarkydavo. Trumpom laisvalaikio akimirkom ateidavo pabendrauti su vaikais. Kartais nulydėdavo namo užsilikusius darželyje vaikus. Ir visuomet linksma, maloni ir sutarama, lyg gera darželio dvasia.

- (Z) Vėliau darželis buvo perneštas arčiau mokyklos. Man tada buvo jau šešeri. Gerai atsimenu didelius langus, šviesias sales, bet svarbiausia – dau naujų spalvotų žaislų. Ir kaip garaud buvo klausytis mokytojos atsisveikinimo žodžių ir skirtis su darželiu.

- (N) Naujos patalpos buvo žymiai patogesnės. Buvo įvestas vanduo ir centrinis šildymas, o prie darželio įrengta graži žaidimų aikštelė. Padaugėjo vaikų skaičius, buvo įdarbinta dar viena mokytoja. Oficjaliai įvesta lietuvių kalba.

- (Z) Ką dabar galvojat apie darbą darželyje?

- (N) Darbas labai įdomus ir malonus, bet nepaprastai sunkus ir atsakingas. Būdavo labai daug pareigų. Reikėdavo surinkti kiekvieną mėnesį užmokestį ir atsiskaičiuoti su Valščiumi, kruopščiai vesti darbo dienyną ir žymėti vaikų lankomumą, pastoviai dalyvauti apmokymuose ir vykdyti su vaikais didaktinę programą. Pastoviai atvažiuodavo kontrolės iš Suvalkų ir Balstogės kuratorijos, kurios tikrino, stebėjo darbą, o net klausinėdavo vaikus...

Kai po motinystės atostogų pasiūlė man darbą mokykloje, sutikau nedvėjodama. Labai myliu vaikus bet mano tikras pašaukimas – mokykla.

Danutė Judickaitė Grimalauskienė

Darželio laikų prisiminimai malonūs. Prisimenu, kad visi vaikai labai norėjo būti budėtojai. Kasdien du mažyliai turėjo ant galvų užsidėję popierines kepures su užrašu „Dyżurny“ (Budėtojas). Jie tą dieną buvo labai svarbūs, nes kiti vaikai turėdavo jų klausyti. Pagrindinės budėtojų pareigos buvo prižiūrėti tvarką, pavyzdžiui, ar po žaidimo žaislai sudėlioti į savo vietas.

Mokytoją nelabai prisimenu, bet virėja, kuri mums ruošė skanų maistą, gerai išlikusi mano atminty. Kartą su draugais „netyčia“ nuklydome į virtuvę, kur prisilaižėme skanių pieno miltelių. Aišku, viskas išsidavė, nes sugrįžome į žaidimų salę baltomis burnelėmis. Neprisimenu, ar mus labai už tai barė, ar ne.

Dar ir šiandien menu, kaip eidami namo garsiai atsisveikindavome: „Do widzenia, panna Gienia“.

        Asta Uzdilaitė Pečiulienė

    Dabar, kai man jau greit keturiasdešimt, neįsivaizduoju, kaip galėjęs nepatikti darželis, bet būdama 5 ar 6 metų neįsivaizdavau, kam jis galįs patikti. Reikėjo gulti pietų miego, reikėjo valgyti manų košę ar blynus su obuoliais. Viskas tada atrodė taip neskanu ir nemiela. O kad kas dabar pakištų man tą darželio „babcės“ išvirtą manų košę ar miltinius blynus – kaip džiaugčiausi beragaudama. Matyt, vaiko širdelei ir galvelei viskas kitaip atrodė. Labiausiai iš visų mylėjau ponią Mulerčikienę. Ji buvo tokia gera, visada sugebanti išspręsti mūsų ginčus. „Babce“ vadinome a. a. Genę Mikalauskaitę – darželio virėją, kuri išlydėdama vaikus iš darželio taip bučiuodavo, kad atrodė žandą nugnybs lūpomis.

Tiksliai neprisimenu, kiek mūsų grupėje buvo vaikų. Gal kur apie 20. Žinau tik, kad ir lenkučiai, ir lietuviukai buvo kartu. Ir tuomet buvo „staršaki“ ir „maluchy“.

Iš visų švenčių mieliausiai prisimenu Vaikų dieną. Tada visi pasipuošę ateidavom į darželį. Mums ponios būdavo paruošusios įvairių pramogų. Dar labai visi laukėm eglutės, nes prieš ją darydavom popierines kepures. Atsimenu, man mano kepurė buvo pati gražiausia. Ją padaryti padėjo mokytoja Julija Gasparavičienė. Tai buvo kepurė su iškirptais grybais viršuje.

Labiausiai skaudėjo, kai mane pastatė į kampą, nes atseit nukrapščiau nuo sienos aliejinius dažus. O aš ir po tiek metų žinau, kad to tikrai nepadariau. Tai buvo vienas skaudžiausių išgyvenimų darželyje, kurio neužmiršiu turbūt niekada. Ir jei reikėtų įvardinti smagiausią dieną, atsitikimą darželyje – nesugebėčiau, nors tokių tikrai turėję būti. Atminty išliko tas gal ir vienintelis stovėjimas kampe už dalyką, kurio nepadariau.

Edita Mieliauskaitė – Balkevičienė

 Punsko savivaldybės vaikų darželį pradėjau lankyti kai man buvo 3,5 metų.

Pirmosios dienos buvo gana sunkios, nes buvau nedrąsi. Šalia savęs turėjau dviejų metų brolį, kuris įsikirtęs į mano koją prašėsi vesti jį namo. Kartą neapsikentusi paklausiau jo. Netoli nuėjome, nes galvos susisuko ir auklėtojos mus sugavo.

Labai maloniai prisimenu savo auklėtoją E. Mulerčikienę. Ji buvo švelni, visada nusišypsojusi, niekada nekeldavo balso. Dažnai sodindavosi vaikus ant kelių. Mylėjo mus visus.

Pirmoji mano draugė buvo auklėtojot dukra. Darželyje mes ėjome įpatingas pareigas – buvome virėjos padėjėjos. Mūsų virėja Mikalauskaitė sugebėdavo pripratinti prie darželio kiekvieną vaiką. Kaip mažam vaikui, ji man atrodė sena, susiraukšlėjusi, kalbėdavo storu, prikimusiu balsu, tačiau mokėdavo taip užkalbėti ir užimti, kad kartais jai ir bučkį duodavau.

Nuo to laiko, kai man buvo leista išdėlioti prieš valgant lėkštutes, bei atlikti kitus nesudėtingus darbus, darželyje man patiko, išskyrus vieną akimirką. Dar ir šiandieną, kai išgirstu dvyliktą valandą per Lenkijos pirmąją radijo stotį leidžiamą trimitą (heinalą), su virpesiu širdyje prisimenu „apypietės miegą“. Nors ir kaip besistengčiau, tas labiausiai man nesisekė.

Tačiau maloniai prisimenudarželio šventes, ypač eglutes. Į jas susirinkdavo visi mūsų tėveliai. Kartais kažkuris iš tėčių būdavo Seniu Šalčiu.

Tuo metu, kai lankiau darželį, vaikų buvo nedaug. Nebuvo skirstymo į lenkišką ir lietuvišką grupę. Žaisdavom įvairius žaidimus. Lauko žaidimai buvo įdomesni, nei salėje, net jei kartais teko nupulti nuo supynių, ar gauti kastuvėliu į kaktą.

Kai pasižiūriu į to meto nuotraukas, matau jose besišypsančius bedančius, kuriems matyt nebuvo ten bloga.

Algis Vaznelis

Mano įsimintiniausios vaikų darželio akimirkos tai tos, kurios buvo paženklintos kažkokiu aitresniu įvykiu. Ar tai bendralopšys mane kažkokiu įrankiu įžaidė, ar tai aš savarankiškai kažką aktyviai įširšijau, ar tai savo kūno dalim kažkam po stalu pasigyriau, ar tai auklė stipriai ranka kažką labai sudėtingo kelis kartus aiškino su dažnai kartojamu žodžiu: "Negalima", ar tai tėvai lyg tyčia labai ilgai neatėjo kai man jų be galo reikėjo, ar....

Žvelgiant į tą skanią praeitį, galima dar ilgai vardinti tas beveik tobulas akimirkas, kurios visada sukelia ne vieną šyptelėjimą ant veido, bet pabandžius surasti tas pačias "protingiausias"..., hmm tyla. Nebuvo tokių, visos jos buvo savaip geriausios, na kad ir tas beprotiškai ilgas koridorius, kuris man atrodė kaip ilgiausia gatvė uždaram pastate, ar ta didžiulė valgyklos salė, kurioje tilpo šimtai vaikų, ar ta paslaptinga virtuvė į kurią niekas neįleido, ar tas didžiausias Kalėdų koncertas kuriame ir aš su visais pasipuošęs aukšta kepure dainavau, ar tie pastovūs klausimai: "O kodėl mums reikia eit dieną miego?, O kodėl rankas reikia prausti prieš ir po valgio? O kada galėsiu būti suaugęs?" į kuriuos suprantamo atsakymo ir dabar neturiu :).

Dalia Vainaitė

Tėvai man pasakodavo, kad į darželį eidavau noriai, nors pati nelabai beprisimenu. Atminty išliko daug įvairių tų dienų smulkmenų, marga darželio salė, sudėlioti žaislai, tušti kremų, kvepalų ir vaistų buteliukai, kurie tapdavo brangiausiu „mergaičių kampelio” lobiu. Kad ir kokie įdomūs būdavo žaidimai, visada kildavo noras kaip nors išsisukti nuo privalomų darbų ir ištrūkti trumpam iš salės. Kadangi nebuvo didelio pasirinkimo, galų gale atsidurdavom tualete arba valgykloje. Gerai prisimenu, kad valgykloje prie sienos ant mažo staliuko stovėdavo didelis puodas su kompotu. Ir – kas įdomiausia – ar norėdavau gerti, ar ne – būtinai turėdavau paragauti. Nepaslaptis, kad didžiausias malonumas buvo galimybė pačiai dideliu samčiu prisipilti kompoto į stiklinę. Man buvo visiškai aišku, jog stiklinę reikia pripildyti iki pat kraštų. Kad viską reikia išgerti – jau nebuvo taip akivaizdu. Nepajėgdavom mes nei pusės išgerti, todėl visą likutį pylėm atgal į puodą. Gerai atsimenu, kad mūsų auklėtojos labai už tai pykdavo, nes dienos pabaigoje tame puode būdavo visų vaikų „modifikuotas“ putojantis ir lipnus skystis.

Dar keli buvusių darželinukų pasisakymai kuriuos užrašė Onutė Virbylienė

Juozas KUCULIS: Darželį lankiau gal kokius 3 metus. Man patiko į jį eiti, nors mano draugas Petras Gavienas nenorėjo eiti į darželį ir nėjo. Kokia mokytoja buvo, tai neprisimenu, bet gerai prisimenu Genę Mikalauskaitę, kuri buvo darželyje kasdien, ištisus metus. Ji gamino skanius valgius. Mes, vaikai, net lėkštes išlaižydavom. Mat mums atrodė, kad tada nereikės jų plauti.

Marytė VAINAITĖ-MISIUKONIENĖ: Lankiau vaikų darželį, bet nebeprisimenu, kiek laiko. Kartu ėjo ir mano brolis Jonas. Mūsų mokytoja buvo Onutė Čeponaitė. Labiausiai prisimenu Genę Mikalauskaitę, kuri kepė mums skanų pyragą ir virė skanią sriubą. Net lėkštes laižydavom...

Zdzislovas ANUŠKEVIČIUS: Aš tai iš pradžių nenorėjau eiti į darželį, bet tėvas vis mane prigaudavo: palikdavo darželyje savo kepurę ir paliepdavo ją saugoti. Aš vis pasižiūrėdavau, ar yra kepurė, ir ją pamatęs nurimdavau, kantriai laukdavau ateinant tėvo.

Onutė JANUŠAUSKAITĖ-CHRAPAVICKIENĖ: Aš taip pat lankiau vaikų darželį. Atsimenu, kad buvo mūsų daug. Visi buvome vienoje grupėje ir mokė mus viena mokytoja. Labiausiai man patikdavo žaisti smėlyje su kibirėliais ir kastuvėliais.

Dalia NEVULYTĖ-GRIGUTIENĖ: Nelabai ką prisimenu iš tų laikų. Mano tėvai labai mumis rūpinosi, ypač tėtė. Prisimenu, kad turėjome namuose daug žaislų. Net ir pačiūžas turėjome. Gal todėl mane leido į vaikų darželį, kad galėčiau nuo mažens lavintis. Visų darželio draugų taip pat neprisimenu, tik Elę Nevulytę ir Janę Kružikaitę.